PUIDA Kazys Aleksandras

Urodzony 19 marca 1883 we wsi Szetyje (Šėtijai) koło Szak (Šakiai) w zamożnej rodzinie chłopskiej; syn Petrasa i Viktoriji Puidasów. Oddany na wychowanie w polskojęzycznej rodzinie szlacheckiej w Kownie; tu w 1892 ukończył do dwuklasowej szkoły początkowej z rosyjskim językiem nauczania. Następnie uczył się w litewskim gimnazjum męskim w Mariampolu (Gimnazjum męskie w Mariampolu), gdzie ukończył 4 klasy. W 1896 przez pół roku pracował w Zagłębiu Dąbrowskim jako robotnik. Dzięki pomocy finansowej starszego brata Stanisława księdza, znalazł się w Niemczech. Uczył się  w szkole technicznej Limbach we Frydeburgu (Szkoła Techniczna Limbach) - nauki nie ukończył), od 1902  – na Politechnice Berlińskiej (Politechnika Berlińska) i zdobył dyplom inżyniera elektrotechnika. Należał do Stowarzyszenia Litwinów w Berlinie (Stowarzyszenie Litwinów w Berlinie). Po ukończeniu studiów w 1904 wrócił na Litwę i zamieszkał w Kownie. Współpracował wówczas z petersburską gazetą Lietuvių laikraštis, w której w 1905 zadebiutował jako tłumacz przekładem wiersza Kazimierza Przerwy-Tetmajera Jeśli poczujesz, że inną twe skronie… (nr 10). Od 1905 mieszkał w Wilnie W 1905-07 był zastępcą redaktora i sekretarzem dziennika Vilniaus žinios   W redakcji poznał pisarkę i socjalistkę Onę Pleirytė-Puidienė, z którą ożenił się w  1906. Oboje współpracowali z litewskim towarzystwem artystycznym „Vilniaus kanklės” występując w przedstawieniach amatorskich. W 1906 w Wilnie pod pseudonimem K. Žegota zadebiutował tomem poezji  Iš sermegiaus krutinės (Z siermiężnej piersi), w którym znalazł się przekład wiersza Juliusza Słowackiego Na sprowadzenie zwłok Napoleona. W tym samym roku zadebiutował jako prozaik zbiorem opowiadań Ruduo (Jesień). W 1907-12 mieszkał z rodziną w Szawlach (Šauliai) i  uczył litewskiego w gimnazjum męskim (Gimnazjum męskie w Szawlach (Šauliai)). Współredagował wówczas gazetę Rygos naujienos . Występował w teatrze amatorskim w Szawlach i z myślą o tej scenie przetłumaczył na litewski przeróbkę noweli Elizy Orzeszkowej Pieśń przerwana (1909). W 1911 złożył egzamin uprawniający do nauczania niemieckiego w szkole średniej. Nie znalazłszy pracy w zawodzie w Kownie, wyjechał wraz z rodziną w głąb Rosji. Od jesieni 1912 mieszkał w Czelabińsku i i pracował w lokalnej szkole realnej jako nauczyciel niemieckiego, a także jako cenzor w żandarmerii carskiej (kontrolował korespondencję żołnierzy narodowości litewskiej). W 1913 wydał w Warszawie antologię nowel autorów litewskich w przekładzie na polski Czerwony kogut. W książce znalazły się dwie nowele Puidy oraz po jednym utworze  siedmiorga innych autorów. Do wybuchu I wojny światowej współpracował z gazetą Vienybė lietuvninkų. W 1916 przybył do Petersburga, gdzie został wcielony do armii rosyjskiej, ale służbę wojskową zamieniono mu na pracę inżyniera w zakładzie w Permie. W 1919 został aresztowany w Jekaterynburgu w śledztwie w sprawie morderstwa rodziny carskiej Romanowów, ale  zwolniono go z braku dowodów. Pozwolenie na powrót na Litwę otrzymał dopiero latem 1920. W okresie 1920-39 aktywnie zajmował się przekładem utworów literackich z polskiego, rosyjskiego, niemieckiego, angielskiego, francuskiego, szwedzkiego i duńskiego; jego łączny dorobek translatorski przekracza 60 książek. Zamieszkał wraz z rodziną w Kownie i pracował w spółce wydawniczej „Švyturys”. W 1922 założył spółkę „Vaiva”, która po trzech latach zbankrutowała. Należał do Litewskiego Stowarzyszenia Artystów (Litewskie Stowarzyszenie Artystów), z którego wystąpił w 1927 na znak protestu wobec braku wsparcia finansowego  państwa. Redagował  i wydawał pisma literacko-artystyczne Kūrybos keliais (1923), Gairės (1923-24),  Krivulė (1923-25) i Gaisai (1930-31),  w których umieszczał m.in. własne utwory literackie. W 1928 został kierownikiem spółki wydawniczej „Spindulys”. Od początku lat 30. pozostawał w separacji z żoną.  Ożenił się po raz drugi w 1937 z prawniczką Stefaniją Girdvainytė (primo voto Liubinienė). W tym samym roku nabył gospodarstwo w miejscowości Nowosiady (Nausėdai) koło Bobt (Babtai) w okręgu kowieńskim, gdzie mieszkał do końca życia. W 1939 odszedł na emeryturę. Po zajęciu Litwy przez Armię Czerwoną w 1940 usunął się z życia publicznego. Zmarł 24 stycznia 1945 w Nowosiadach; pochowany na cmentarzu w pobliskiej miejscowości Poniewieżyk (Panevėžiukas).

Z pierwszego małżeństwa miał troje dzieci: Algirdasa (ur. 1907) i bliźnięta Sigurdasa oraz Mimozę ( ur. 1911). Z drugą żoną miał syna Gediminasa (ur. 1942).

Rękopisy i listy Puidy  znajdują się w Muzeum Literatury Litewskiej w Kownie, Bibliotece Uniwersytetu Wileńskiego, Litewskiej Bibliotece Narodowej im. M. Mažvyda w Wilnie oraz w Muzeum „Aušra” w Szawlach. 

TWÓRCZOŚĆ PRZEKŁADOWA Z JĘZYKA POLSKIEGO

 1.  M. Konopnickienė: Pakeliui: graikų paveikslėlis. [Obrazek]. [K. Puida] K. Žegotos  vertimai. Wilno: „Vilniaus žinios” 1906, 54 s. 

Oryginał: M. Konopnicka: Na drodze. Obrazek grecki. 

 2. Z. Przybylski’s: Alyvos žydi: vieno veiksmo komedija.  Iš lenkų kalbos vertė  [K. Puida] K. Žegota. Wilno: „Vilniaus žinios” 1906, 20 s. 

Oryginał: Z. Przybylski: Kwitną bzy.

 3.  A. Niemojevski: Revoliucijos žmonės. [Opowiadania].  Vertė K. Puida. Chicago: „Lietuva” 1908, 77 s. Wydanie następne:  Kaunas: „Vaiva” 1922, 97 s. 

Oryginał: A. Niemojewski: Ludzie rewolucji. 

 4. M. Rodzevičaitė: Dievaitis. Šių laikų apysaka. [Powieść]. Į lietuvių kalbą išvertė K. Puida. Šiauliai [b.w.] 1908. Wydanie następne: Kaunas: „Aušra” 1922, 308 s. 

Oryginał: M. Rodziewiczówna: Dewajtis. 

  5. E. Orzeškienė: Nutrūkusi styga: vienaveiksmis sceniškas vaizdelis [Obrazek sceniczny w 1 akcie]. Sulietuvino K. Puida. „Rygos Naujienos” 1910 nr 2, nr 16-17. Wydanie osobne: Ryga: L. Jakavičiaus leidykla 1910, 15 s. 

Oryginał: E. Orzeszkowa: Pieśń przerwana.

Omówienie: I. FEDOROWICZ: Przeróbki i przekłady na język litewski utworów Elizy Orzeszkowej. W:  Związki literackie polsko-litewskie w XIX i na początku XX wieku (wybrane zagadnienia). Wilno 2015. 

6. J. Weyssenhoff: Jaunieji skrauja! …medžioklės piešinys. [Powieść]. Autorizuotas vertimas iš lenkų kalbos. Vertė K. Puida. Nowy York:  „Vienybė lietuvninkų” 1912, 309 s. 

Tytuł oryginału: Soból i panna. 

7. E. Orzeškienė: Žiemos vakaras. [Opowiadanie]. Vertė K. Puida. Chicago: „Katalikas” 1912, 32 s. 

Oryginał: E. Orzeszkowa: Zimowy wieczór. 

8. H. Sienkievič: Quo vadis: istorinis romanas. Vertė K. Puida.- T. 1-6. Kaunas: „Krivulės” leidinys 1927 (t. 1-2), 1929 (t. 3-6), 130 + 138 + 300 + 280 s.

Oryginał: H. Sienkiewicz: Quo vadis: powieść z czasów Nerona.

TWÓRCZOŚĆ PRZEKŁADOWA Z JĘZYKA LITEWSKIEGO

1. Czerwony kogut. Nowele litewskie w tłumaczeniu Kazimierza Puidy z przedmową  Józefa Weyssenhoffa. Warszawa: Nakładem Gebethnera i Wolffa, 1913. 256 s.

Zawartość: Kazys Puida,: Czerwony kogut; Człowieku, czy widziałeś?; [Ona Pleirytė-Puidienė] Vaidilutė: Jak jesienny liść; Žemaitė, Jan Wingis; Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: Homo sapiens; [Jonas Biliunas] J. B-nas: Goście; Lazdynų Pelėda, Krzywda; Šatrijos Ragana: Przerwana idylla; [Karolis Vairas Rackauskas] W.K. Raczkowski: Girnikas Paszakarnikas.

Tytuły oryginałów: Raudonas gaidis; Žmogau, ar matei?; Kaip rudens lapas; Jonas Vingis; Homo sapiens; Sviečiai; Skriauda; Pertraukta idilė; Girnikas Pasakarnis. 

Omówienie:  D. BALAŠAITIENĖ: „Czerwony kogut”: Kazio Puidos į lenkų kalbą verstos lietuvių autorių novelės. W: Kazys Puida. Lietuvių literatūros modernimo baruose: mokslinės konferencijos, skirtos Kazio Puidos 120-osioms gimimo metinėms, pranešimai. Vilnius 2005. 

2. K. Pujda: Mirga. Dramat historyczny w 4 aktach. Z litewskiego przełożył autor. Wilno: „Nowiny Wileńskie” 1921, 34 s. 

Tytuł oryginału: Mirga. 

OPRACOWANIA OGÓLNE (wybór)

SŁOWNIKI I ENCYKLOPEDIE

1. J. PUZINAS. W: Lietuvių enciklopedija. T. 24. Boston 1961. 

2. V. VANAGAS. W: Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius 1996.

3. V. KUBILIUS. W: Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius 2001. 

4. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 19. Vilnius 2011. 

OMÓWIENIA

1. V. KUBILIUS: Modernizmo pradmenys. Kazys Puida. Vilnius 1996. 

2. V. KUBILIUS: Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė. Vilnius 2003.

1883–1945

Pseudonimai ir kriptonimai: Aitvaras; Al.; Alfa; J.D.; K.P.; Kaukė,;  K. Vargas; K. Žegota; Kazimierz Pujda; Kerų Dėdė; L-a; L.S; Li-da; T. Driskus;  Va-rys. 

Vertėjas, poetas, prozaikas, dramaturgas, publicistas. 

Gimė 1883 m. kovo 19 d. Šėtijuose netoli Šakių pasiturinčių valstiečių šeimoje; Petro ir Viktorijos Puidų sūnus. Atiduotas auginti į lenkakalbę bajorų šeimą Kaune; ten 1892 m. baigė dvimetę pradinę mokyklą su dėstomąją rusų kalba. Paskui mokėsi Marijampolės lietuviškoje berniukų gimnazijoje, baigė 4 klases.  1896 m. pusę metų Dombrovos anglies baseino darbininkas. Vyresniojo brolio, kunigo Stanisławo finansinės paramos dėka, išvyko į Vokietiją. Mokėsi Frydburge, Limbacho  technikos mokykloje (mokslų nebaigė), nuo 1902 m. – Berlyno technikos universitete, gavo inžinieriaus elektrotechniko diplomą. Berlyno lietuvių draugijos narys. Baigęs mokslus, 1904 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Bendradarbiavo su Peterburgo laikraščiu „Lietuvių laikraštis”, kuriame 1905 m. debiutavo kaip vertėjas su Kazimierzo Przerwos-Tetmajerio eilėraščio Jeśli poczujesz, że inną twe skronie… (Jei pajausi, kad kita tavo smilkinius...) vertimu (nr 10). Nuo 1905 m. gyveno Vilniuje. 1905–07 m. dienraščio „Vilniaus žinios“ redaktoriaus pavaduotojas ir sekretorius. Redakcijoje susipažino su rašytoja, socialiste Ona Pleiryte ir ją 1906 m. vedė. Abu bendradarbiavo su lietuvių meno draugija „Vilniaus kanklės“, vaidino mėgėjiškuose spektakliuose. 1906 m. Vilniuje K. Žegotos slapyvardžiu debiutavo poezijos knygele  Iš sermėgiaus krūtinės, kurioje atsidūrė ir Juliuszo Słowackio eilėraščio Na sprowadzenie zwłok Napoleona (Napoleono palaikų atgabenimui) vertimas. Tais pačiais metais debiutavo kaip prozaikas apsakymų rinkiniu Ruduo. 1907–12 m. su šeima gyveno Šiauliuose, berniukų gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. Tada rašė laikraščiui „Rygos naujienos“. Vaidino Šiaulių mėgėjų teatre ir jam į lietuvių kalbą išvertė ir pritaikė scenai Elizos Orzeszkowos apsakymą Nutrūkusi styga  (Pieśń przerwana, 1909). 1911 m. išlaikė egzaminą, suteikiantį teisę vidurinėse mokyklose dėstyti vokiečių kalbą. Neradęs darbo pagal specialybę Kaune, su šeima išvažiavo į Rusijos gilumą. Nuo 1912 m. apsigyveno Čelabinske ir vietos realinėje mokykloje dėstė vokiečių kalbą, taip pat carinėje žandarmerijoje dirbo cenzoriumi (kontroliavo lietuvių kareivių susirašinėjimą). 

1913 m. Varšuvoje išleido lietuvių autorių apsakymų rinkinį Czerwony kogut (Raudonas gaidys), išverstą į lenkų kalbą. Rinkinį sudarė du Puidos apsakymai ir po vieną kūrinį kitų septynių autorių. Iki Pirmojo pasaulinio karo bendradarbiavo su laikraščiu „Vienybė lietuvninkų“. 1916 m. atvyko į Peterburgą, ten buvo pašauktas tarnauti Rusijos kariuomenėje, bet karinė tarnyba jam buvo pakeista į darbą Permės įmonės inžinieriumi. 1919 m. Jekaterinburge buvo suimtas dėl caro Romanovo šeimos nužudymo, bet dėl įrodymų trūkumo paleistas. Leidimą grįžti į Lietuvą gavo tik 1920 m. vasarą. 1920–39 m. laikotarpiu daug vertė grožinės literatūros iš lenkų, rusų, vokiečių, anglų, prancūzų, švedų ir danų kalbų; jo verstų knygų išėjo daugiau kaip 60. Su šeima apsigyveno Kaune ir dirbo leidybos bendrovėje „Švyturys“. 1922 m. įsteigė bendrovę „Vaiva“, kuri po trejų metų bankrutavo. Lietuvių meno kūrėjų draugijos narys, iš jos pasitraukė 1927 m., taip išreikšdamas protestą dėl vyriausybės finansinės paramos trūkumo. Redagavo ir leido literatūros ir meno žurnalus  „Kūrybos keliais“ (1923), „Gairės“ (1923–24),  „Krivulė“ (1923–25) ir „Gaisai“ (1930–31), kuriuose spausdino ir savo paties kūrybą. Nuo 1928 m. leidybos bendrovės „Spindulys“ vadovas. Nuo ketvirtojo dešimtmečio su žmona gyveno skyrium. 1937 m. vedė antrą kartą – teisininkę Stefaniją Girdvainytę (buvusią Liubinienę). Tais pačiais metais įsigijo ūkį Nausėduose netoli Babtų, Kauno apskrityje, ten gyveno iki mirties. 1939 m. išėjo į pensiją. 1940 m. Raudonajai Armijai užėmus Lietuvą, pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Mirė 1945 m. sausio 24 d. Nausėduose; palaidotas Panevėžiuke, netoliese esančiame miestelyje.

Iš pirmos santuokos turėjo tris vaikus: Algirdą (g. 1907) ir dvynukus Sigurdą ir Mimozą (g. 1911). Iš antros santuokos – sūnų Gediminą (g. 1942).

Puidos rankraščiai ir laiškai pateko į Maironio lietuvių literatūros muziejų Kaune, Vilniaus universiteto biblioteką, Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką ir Šiaulių „Aušros“ muziejų.