GUSTAITIS Motiejus

GUSTAITIS Motiejus

1870-1927

Pseudonim: Motiejus Balandis. 

Poeta, tłumacz, pedagog.

Urodzony 27 lutego 1870 we wsi Rokai w gminie Poniemuń (Aukštoji Panemunė) koło Kowna; syn bogatych chłopów Litwinów Kazimierasa Gustaitisa i Elžbiety Bajoriūnaitė. W 1879 rozpoczął naukę w rosyjskiej szkole początkowej w Poniemuniu, którą od 1881 kontynuował w rosyjskim Męskim Gimnazjum w Mariampolu (Gimnazjum męskie w Mariampolu). Po ukończeniu pięciu klas w 1886 wstąpił do Seminarium Duchownego w Sejnach (Seminarium Duchowne w Sejnach), gdzie pogłębił znajomość języka polskiego, wyniesioną z kontaktów ze środowiskiem kościelnym. W 1893 w Warszawie otrzymał święcenia kapłańskie. W latach 1893-97 był wikariuszem w Mariampolu. W 1897-99 studiował na Uniwersytecie w Ratyzbonie (Uniwersytet w Ratyzbonie) muzykę kościelną, w 1899-1901 na Uniwersytecie św. Apolinarego w Rzymie (Uniwersytet św. Apolinarego w Rzymie) – prawo powszechne i kanoniczne, a w 1901-03 na Uniwersytecie we Fryburgu (Uniwersytet we Fryburgu) – historię literatury i sztuki. W 1903 we Fryburgu obronił napisaną w języku niemieckim rozprawę doktorską poświęconą Sonetom krymskim Adama Mickiewicza (Die Krimischen Soneten von Adam Mickiewicz) i uzyskał tytuł doktora filozofii. W latach 1904-07 był kapelanem i nauczycielem religii w państwowym gimnazjum dla chłopców z rosyjskim językiem wykładowym w Mariampolu. W 1906 był jednym z założycieli litewskiego towarzystwa oświatowo-charytatywnego „Žiburys” (Promień), a w 1911-14 redaktorem wydawanego przez nie pisma katolickiego Žiburys. W 1909 zadebiutował jako tłumacz z języka polskiego przekładem Sonetów krymskich A. Mickiewicza na litewski. Nadto dokonywał tłumaczeń z łaciny,  francuskiego, rosyjskiego m.in. utworów Horacego, Wergiliusza i Macieja Kazimierza Sarbiewskiego. W latach 1907-17 pełnił funkcję dyrektora Progimnazjum dla dziewcząt „Žiburys” w Mariampolu. W 1914 zadebiutował jako poeta tomem Tėvynės ašaros (Łzy ojczyzny). Latem tego roku przebywał w Stanach Zjednoczonych, gdzie przez siedem miesięcy zbierał wśród Litwinów ofiary na budowę nowej siedziby progimnazjum. Po wybuchu I wojny światowej wrócił na Litwę. Razem z progimnazjum ewakuował się najpierw do Trok, później do Rosji, do Jarosławla, gdzie starał się o pomoc dla uciekinierów i organizował nauczanie młodzieży litewskiej. W 1918 objął stanowisko dyrektora Gimnazjum „Žiburys” w Sejnach. W 1920, po zajęciu Sejn przez Polaków, w wyniku konfliktu polsko-litewskiego o przynależność państwową terenów przygranicznych, przeniósł się wraz z gimnazjum do Łoździej (Lazdijai). W latach 1921-27 pełnił funkcję dyrektora łoździejskiego gimnazjum oraz uczył  języka litewskiego i literatury litewskiej oraz łaciny. Przy gimnazjum organizował kursy dla nauczycieli szkół początkowych. W nowym budynku szkoły otworzył Muzeum Dzukii. Rozwijał twórczość literacką po litewsku, publikując tomy poezji, a także szkice o tematyce edukacyjnej. Był autorem monografii poświęconych ważnym postaciom litewskiego ruchu narodowego, m.in. Jonasa Basanavičiusa, ks. Juozapasa Galeckasa. Opracował szkic o Panu Tadeuszu Mickiewicza, a także monografię Sarbiewskiego. Napisał pierwszy litewski podręcznik teorii literatury na potrzeby szkoły Stilistika (1923). Zmarł 23 grudnia 1927 na zawał serca; pochowany na cmentarzu w Łoździejach. Archiwum tłumacza przechowywane jest w poświęconym mu muzeum, działającym w Łoździejach. 

TWÓRCZOŚĆ PRZEKŁADOWA Z JĘZYKA POLSKIEGO

1. A. Mickevičius: Krimo sonetai. Lietuvių ir lenkų kalbom. Vertė ir išaiškino M. Gustaitis. Vilnius: Juozapo Zavadzkio sp. 1909 = A. Mickiewicz: Sonety krymskie w litewskim tłumaczeniu z dołączeniem oryginału. Tłumaczył i objaśnił M. Gustajtys. Wilno: Druk Józefa Zawadzkiego 1909, 64 s.

Oryginał: A. Mickiewicz: Sonety krymskie.

Recenzja:

A. JAKŠTAS. „Draugija” 1910 nr 38.

2. J. Slovackis: Anhelli‘s. Vertė M. Gustaitis. Mariampolė: Dirvos bendrovės spaustuvė 1923, 52 s. 

Oryginał: A. Mickiewicz: Anhelli.

3. A. Mickevičius: Vėlinės. II dalis. Iš lenkų kalbos vertė M. Gustaitis. Kaunas-Marijampolė: Dirvos bendrovės spaustuvė 1926, 48 s.

Oryginał: A. Mickiewicz: Dziady. Cz. II.

Recenzja:

J. TUMAS-VAIŽGANTAS. „Metai” 2003 nr 12.

PRACE NAUKOWE DOTYCZĄCE LITERATURY TŁUMACZONEJ

M. Gustaitis: Adamo Mickevĭciaus Ponas Tadas. Etiūdas. Kaunas: [b.w.]. 1927, 16 s.

Tekst w języku litewskim i polskim.

OPRACOWANIA OGÓLNE (wybór)

SŁOWNIKI I BIBLIOGRAFIE

1. P. NAUJOKAITIS. W: Lietuvių literatūros istorija. T. 2. Čikaga 1975.  

2. M. GUSTAITIS. W: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 4. Vilnius 1978.

3. M. GUSTAITIS. W: Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 2. Vilnius 1986. 

OMÓWIENIA

1. K. BERULIS: Kun. Motiejus Gustaitis. Pedagogas ir švietėjas. Kaunas 1936.

2. A. PATACKAS: Motiejus Gustaitis. Vilnius 1993.

3. Motiejus Gustaitis – kunigas, poetas, mokytojas. Gyvenimas ir kūryba. Sudarytojas A. Liekis. Vilnius 2008.

4. E. LASTAS: Dr. Motiejus Gustaitis. „Švietimo darbas” 1928 nr 1.  

5. P. NAUJOKAITIS: Dvidešimt metų nuo Gustaičio mirties. „Lietuvių žodis” 1947 nr 52.  

6. F. BARTKUS: Atsiminimai apie M. Gustaitį. „Draugas” nr z 23 XII 1952. 

7. P. DAMBRAUSKAS: Motiejus Gustaitis. „Draugas” nr z 21 XII 1957.

8. V. MYKOLAITIS-PUTINAS: Motiejus Gustaitis ir jo kūryba. „Aidai” 1958 nr 4 i 5.

9. A. LIEKIS: Motiejaus Gustaičio kūrybinis palikimas. „Logos 58” nr z III-IV 2009.

GUSTAITIS Motiejus

1870–1927

Pseudonimas: Motiejus Balandis.

Poetas, vertėjas, pedagogas.

Gimė 1870 m. vasario 27 d. Rokų kaime Aukštosios Panemunės valsčiuje netoli Kauno; turtingų lietuvių valstiečių Kazimiero Gustaičio ir Elžbietos Bajoriūnaitės sūnus. 1879 m. pradėjo mokslus rusiškoje Panemunės pradinėje mokykloje, nuo 1881 m. mokslus tęsė rusiškoje Marijampolės berniukų gimnazijoje. Baigęs penkias klases 1886 m. įstojo į Seinų dvasinę seminariją, ten pagilino lenkų kalbos žinias, įgytas bendraujant su bažnytine aplinka. 1893 m. Varšuvoje buvo įšventintas į kunigus. 1893–97 m. vikaras Marijampolėje. 1897–99 m. Rėgensburgo universitete studijavo bažnytinę muziką, 1899–1901 m. Romos Šv. Apolinaro universitete – bendrąją ir kanoninę teisę, o 1901–03 m. Fribūro universitete – literatūros ir meno istoriją. 1903 m. Fribūre apgynė vokiečių kalba parašytą daktaro disertaciją, skirtą Adomo Mickevičiaus Krymo sonetams (Sonety krymskie) (Die Krimischen Soneten von Adam Mickiewicz), ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1904–07 m. Marijampolės valstybinės berniukų gimnazijos su dėstymu rusų kalba kapelionas ir religijos mokytojas. 1906 m. vienas lietuvių švietimo ir labdaros draugijos „Žiburys“ steigėjų, o 1911–14 m. jos leidžiamo katalikiško leidinio „Žiburys“ redaktorius. 1909 m. kaip vertėjas iš lenkų kalbos į lietuvių debiutavo A. Mickevičiaus Krymo sonetų vertimu. Be to, vertė iš lotynų, prancūzų, rusų kalbų, be kita ko, Horacijaus, Vergilijaus ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrinius. 1907–17 m. Marijampolės mergaičių progimnazijos „Žiburys“ direktorius. 1914 m. kaip poetas debiutavo knygele Tėvynės ašaros. Tų pačių metų vasarą išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur septynis mėnesius rinko aukas naujos progimnazijos statybai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui grįžo į Lietuvą. Kartu su progimnazija evakavosi pirma į Trakus, vėliau į Rusiją, Jaroslavlį, ten dėjo pastangas padėti pabėgėliams ir organizavo lietuvių jaunimo mokymąsi. 1918 m. Seinų „Žiburio“ gimnazijos direktorius. 1920 m. Seinus užėmus lenkams ir kilus lenkų ir lietuvių konfliktui dėl paribio žemių valstybinės priklausomybės, kartu su gimnazija persikėlė į Lazdijus. 1921–27 m. Lazdijų gimnazijos direktorius, kartu dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat lotynų kalbą. Prie gimnazijos organizavo pradinių klasių mokytojų kursus. Naujame mokyklos pastate įkūrė Dzūkijos muziejų. Rašė lietuviškai, spausdino poezijos knygeles, taip pat edukacinio pobūdžio straipsnius. Autorius monografijų, skirtų svarbioms lietuvių tautinio judėjimo asmenybėms,  tarp jų Jonui Basanavičiui, kunigui Juozapui Galeckiui. Parengė straipsnį apie Mickevičiaus Poną Tadą, parašė monografiją apie Sarbievijų. Autorius pirmojo lietuviško literatūros teorijos vadovėlio mokyklos reikmėms Stilistika (1923). Mirė 1927 m. gruodžio 23 d. nuo širdies smūgio; palaidotas Lazdijų kapinėse. Vertėjo archyvas saugomas Lazdijuose veikiančiame jo muziejuje.