RUCEVIČIUS Antanas

RUCEVIČIUS Antanas 

1880-1949

Wydawca, działacz kultury, tłumacz.

Urodzony 30 maja 1880 we wsi Pavembriai w gminie Lankeliškiai w okręgu wyłkowyskim (Vilkaviškis) w litewskiej rodzinie chłopskiej. Początkowo uczęszczał do gimnazjum w Mariampolu z rosyjskim językiem wykładowym. W 1892-98 uczył się w Mikołajewskim Gimnazjum w Lipawie (Mikołajewskie Gimnazjum w Lipawie) z niemieckim językiem wykładowym, od 1898 – w gimnazjum w Jełgawie z rosyjskim językiem nauczania. W 1900 wrócił do Mariampola. W tym czasie uczestniczył w działalności organizacji litewskich, zbierał litewskie pieśni ludowe, kolportował zakazaną prasę litewską, dostarczając ją z Małej Litwy. W 1901 był jednym z założycieli tajnej organizacji "Artojų draugija” (Towarzystwo Oraczy), która zajmowała się kolportażem i dystrybucją zakazanej literatury litewskiej. Utworzył trupę teatralną, która w 1901-02 w okolicach Mariampola zagrała tajnie około 10 przedstawień. W 1902 wyjechał do Kazania, gdzie wstąpił do szkoły przemysłowej. W 1903 został aresztowany i osadzony w więzieniu za dystrybucję zakazanej prasy, zwolniony za kaucją, wrócił do Litwy. Po przyjeździe w 1905 do Wilna pracował w redakcji gazety Vilniaus žinios (Wiadomości Wileńskie). Brał udział w działalności litewskich stowarzyszeń Vilniaus kankliai (Kankles Wileńskie) i Rūta. W 1905 zadebiutował zbiorem opowiadań „Rugiapjūtė” (Żniwa). Po 1905 ożenił się z Eleną Kasperskaitė (1886–1983), aktorką amatorskiego teatru. W 1908-10 pracował w redakcji wydawanego w Sejnach pisma Šaltinis (Źródło). W latach I wojny światowej był aktorem i reżyserem w zespole Wileńskiego Studium Teatralnego. W 1918 w Kownie należał do współzałożycieli spółki wydawniczej „Švyturys” (Latarnia). W 1925-26  był jednym z dyrektorów Teatru Państwowego w Kownie Teatr Państwowy w Kownie, w 1926 – kierownikiem drukarni Rytas w Kłajpedzie. Języka polskiego nauczył się samodzielnie. W 1929 wydał tłumaczenie komedii Gabrieli Zapolskiej Ich czworo. W 1931 ukazał się przekład powieści francuskiego pisarza Pierra Benoi Koenigsmark, z litewskim tytułem Aurora. W 1928-38 kierował drukarnią „Spindulys” (Promień) w Kownie. W 1928 otrzymał Medal Niepodległości Litwy, a w 1932 – Order Witolda Wielkiego IV klasy. Od 1945 pracował w wydawnictwie Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla (Państwowe Wydawnictwo Literatury Pedagogicznej). Zmarł 11 kwietnia 1949 w Kownie; pochowany tamże, jednak dokładne miejsce pochówku jest nieznane. 

Lokalizacja archiwum tłumacza nieznana.

TWÓRCZOŚĆ PRZEKŁADOWA Z JĘZYKA POLSKIEGO

1. G. Zapolska: Kvailų žmonių tragedija. 3-jų veiksmų komedija. Vertė A.Rusevičius. Kaunas: Švyturys 1929, 128 s. Wystawienie: Teatr Szaulisów w Rosieniach 1934; Reżyseria I. Kybartienė. Amatorski Teatr Centrum Kultury w Pokrojach 2022. 

Tytuł oryginału: Ich czworo.

OPRACOWANIA OGÓLNE (wybór)

SŁOWNIKI I BIBLIOGRAFIE

1. Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius 1997. 

2. N. KAIRIŪKŠTYTĖ: Antanas Rucevičius. Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Nastazija Kairiūkštytė, Alma Gudonytė. Vilnius 2009.

3. B. KALUŠKEVIČIUS: Antanas Rucevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 20. Vilnius 2011.

RUCEVIČIUS Antanas 

1880-1949

Leidėjas, kultūros veikėjas, vertėjas.

Gimė 1880 m. gegužės 30 d. Vilkaviškio apskrityje, Lankeliškių valsčiuje, Pavembrių kaime, lietuvių valstiečių šeimoje. Iš pradžių mokėsi Marijampolės gimnazijoje su dėstomąja rusų kalba. 1892-98 m. mokėsi Liepojos Nikolajaus gimnazijoje su dėstomąja vokiečių kalba, nuo 1898 m. – Jelgavos gimnazijoje su dėstomąja rusų kalba. 1900 m. grįžo į Marijampolę. Tuo metu dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje, rinko lietuvių tautosaką, platino uždraustą lietuvišką spaudą, gabendamas ją iš Mažosios Lietuvos. 1901 m. buvo vienas iš slaptos organizacijos „Artojų draugija“ steigėjų, toji draugija gabeno ir platino uždraustą lietuvišką spaudą. Subūrė teatro trupę, kuri 1901-02 m. Marijampolės apylinkėse slapta parodė apie 10 spektaklių. 1902 m. išvyko į Kazanę, kur įstojo į pramonės mokyklą. 1903 m. buvo suimtas ir įkalintas už draudžiamos literatūros platinimą, paleistas už užstatą grįžo į Lietuvą. 1905 m. atvažiavęs į Vilnių dirbo laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje. Dalyvavo lietuviškų draugijų „Vilniaus kankliai“ ir „Rūta“ veikloje. 1905 m. debiutavo apsakymų rinkiniu Rugiapjūtė. Po 1905 m. vedė Eleną Kasperskaitę (1886-1983), mėgėjų teatro aktorę. 1908-10 m. dirbo Seinuose leidžiamo savaitraščio „Šaltinis“ redakcijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais vaidino ir režisavo Vilniaus teatro studijoje. 1918 m. Kaune vienas iš leidybos bendrovės „Švyturys“ steigėjų. 1925-26 m. vienas iš Kauno valstybinio teatro direktorių, 1926 m. – Klaipėdos spaustuvės „Rytas“ vadovas. Lenkų kalbą išmoko savarankiškai. 1929 m. išleido Gabrielos Zapolskos komedijos Jų keturi (Ich czworo) vertimą. 1931 m. išėjo prancūzų rašytojo Pierro Benoi romano Koenigsmark vertimas, lietuviškai jis vadinosi Aurora. 1928-38 m. vadovavo Kauno spaustuvei „Spindulys“. 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1932 m. – 4 laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu. Nuo 1945 m. dirbo Valstybinėje pedagoginės literatūros leidykloje.  

Mirė 1949 m. balandžio 11 d. Kaune; ten ir palaidotas, bet tiksli laidojimo vieta nežinoma. 

Vertėjo archyvo saugojimo vieta nežinoma.