DAGILIS Stanislovas

1843-1915

Poeta, tłumacz.

Kryptonim: D. 

Urodzony 17 marca 1843 we wsi Mažutiškiai w powiecie birżańskim okręgu poniewieskiego; syn litewskich chłopów pańszczyźnianych, ewangelików reformowanych Martynasa Dagilisa i Zuzany Lapienytė. Do 1862 w okresach zimowych uczył się w czteroklasowej szkole początkowej w Birżach. Następnie dzięki protekcji duchownego, proboszcza Kościoła Ewangelicko-Reformowanego w Birżach, Konstantinasa Močiulskisa, który potrzebował organisty, i zwolnieniu przez hrabiego Jana Tyszkiewicza z pańszczyzny, prawdopodobnie w 1862 wstąpił  do gimnazjum reformatów w Kiejdanach, gdzie oprócz organistyki uczył się języka rosyjskiego, arytmetyki i geografii. Z powodu udziału części uczniów w powstaniu styczniowym gimnazjum zostało w 1864 zamknięte. Naukę kontynuował w utrzymywanym wcześniej przez Synod Ewangelicko-Reformowany, a później upaństwowionym gimnazjum rosyjskim w Słucku w guberni mińskiej, w którym reformaci zachowali niektóre prawa. W tym klasycznym gimnazjum poza nauką języków starożytnych, literatury, kultury i historii starożytnej w języku rosyjskim pobierał lekcje wiary reformowanej w języku polskim. Stąd wyniósł doskonałą znajomość języka polskiego, rosyjskiego, greki i łaciny. Po ukończeniu w 1869 szkoły odbywał do 1873 studia filologiczne w Instytucie Historyczno-Filologicznym Cesarskiego Uniwersytetu w Petersburgu (Instytut Historyczno-Filologiczny Cesarskiego Uniwersytetu w Petersburgu), który przygotowywał nauczycieli dla gimnazjów w Rosji. Musiał później odpracować w szkołach Imperium Rosyjskiego co najmniej sześć lat, po półtora roku za każdy rok studiów. W 1873-94 był nauczycielem greki i łaciny w Cesarskim Gimnazjum im. Aleksandra w Sumach w Ukrainie (Cesarskie Gimnazjum im. Aleksandra). Pisał w tym czasie wiersze o tematyce edukacyjnej oraz artykuły dotyczące historii piśmiennictwa litewskiego. W 1881 został członkiem założonego dwa lata wcześniej Tilžės lietuvių literatūros draugija (Towarzystwo Literatury Litewskiej w Tylży) (Tilžės lietuvių literatūros draugija (Towarzystwo Literatury Litewskiej w Tylży)), do którego wysyłał zapisane przez siebie ludowe pieśni litewskie z okolic Birż. W 1884 zadebiutował jako tłumacz z języka polskiego przekładami wierszy Adama Mickiewicza i Władyslawa Syrokomli, które zamieścił w opracowanym przez siebie zbiorze Lietuviszkas sziupinis isz svetimu skanskoniu ant naudos broliams Lietuviams pataisitas (Litewska sziupienia z obcych arcydzieł na korzyść braci Litwinów). Współpracował z pismem „Aušra” („Jutrzenka”, 1884-86) (Aušra), periodykiem ewangelików reformowanych „Pasiuntinys” („Posłaniec”, 1911-13) (Pasiuntinys) i „Biržų kalendorius” („Kalendarz Birż”, 1911-15) (Biržų kalendorius). Po przejściu na emeryturę i powrocie do Litwy w 1894 zamieszkał w Birżach.  Tam przy kościele reformatów zorganizował chór, którym kierował. Był jednym z współzałożycieli i wspólników tamtejszej drukarni. W 1907 został członkiem rzeczywistym Lietuvių mokslo draugija (Litewskie Towarzystwo Nauk) (Litewskie Towarzystwo Naukowe). Zmarł 19 listopada 1915 w Birżach; pochowany na cmentarzu w rodzinnej wsi Mažutiškiai. Za pracę pedagogiczną został nagrodzony orderem św. Stanisława III stopnia (1881), orderem św. Anny III stopnia (1884),  orderem św. Stanisława II stopnia (1891). 

Archiwum tłumacza przechowywane jest w Muzeum Literatury Litewskiej im. Maironisa w Kownie, częściowo w Bibliotece Uniwersytetu Wileńskiego.  

TWÓRCZOŚĆ PRZEKŁADOWA Z JĘZYKA POLSKIEGO

1. Lietuviszkas sziupinys isz svetimu skanskoniu ant naudos broliams lietuviams pataisytas, Laida 2: Konradas Valenrodas [sudarė ir vertė S. Dagilis]. Tilžė: M. Jankaus spauda ir kaszta 1891, 27 s. Wydanie 2: W:
Lietuviškas šiupinys, iš svetimų skanskonių brolių lietuvių naudai pataisytas / [sudarė ir vertė Stanislovas Dagilis]. Kn. 2. Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė, 1910, 66 s.

Oryginał: Konrad Wallenrod.

Recenzja: 

A.[domas] J.[akštas]. „Iš Adomo Mickevičiaus raštų”. „Draugija”, Kowno 1920 nr 5–6.

OPRACOWANIA OGÓLNE (wybór)

SŁOWNIKI I BIBLIOGRAFIE

1. Stanislovas Dagilis (1843-1915): „Aušros” poetų grupė. W: Naujokaitis Pranas. Lietuvių literatūros istorija. T. 1. Nuo Mažvydo iki Maironio. Chicago 1973. 

2. Stanislovas Dagilis. Biografija. „Biržų kalendorius” 1993.  

3. Dagilis Stanislovas. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius 2001. 

4. V. VANAGAS: Dagilis Stanislovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. IV. Vilnius 2003.

OMÓWIENIA

1. J. YČAS: Keli faktai iš S. Dagilio paskutinių gyvenimo metų. „Biržų žinios” 1923 nr 9.

2. J. TUMAS-VAIŽGANTAS: Stanislovas Dagilis 1843-1915. „Konrado Valenrodo vertėjas”. „Atspindžiai”, Kowno 1923 nr 2.  

3. J. TUMAS-VAIŽGANTAS: Lietuvių literatūros paskaitos. Aušrininkų grupė. Kaunas 1924.

4. J. MIKELĖNAS: Stanislovas Dagilis. 1843-1915. „Mūsų sparnai”, Chicago 1953 nr 4.

5. E. KUOSAITĖ: Užsienio poetų vertimai į lietuvių kalbą (1880-1905). Vilnius 1958.

6. V. VANAGAS: Stanislovas Dagilis. Lietuviškas šiupinys. Vilnius 1973.

7. A. BUTKEVIČIUS: Čia gyveno poetas, vertėjas, aušrininkas. „Biržiečių žodis” 2004.

8. J. TUMAS-VAIŽGANTAS: Stanislovas Dagilis: 1843-1915. W: Raštai. T. 18. Vilnius 2007.

9. A. JONAS: „Aušros” gadynės lietuviškos dirvos purentojas. S. Dagilio 100 mirties metinėms. „Voruta” 2015 nr 12 (818).

1843-1915

Poetas, vertėjas.

Kriptonimas: D.

Gimė 1843 m. kovo 17 d. Mažutiškių kaime, Biržų valsčiuje, Panevėžio apskrityje; lietuvių baudžiauninkų, evangelikų reformatų Martyno Dagilio ir Zuzanos Lapienytės sūnus. Iki 1862 m. žiemomis mokėsi Biržų keturmetėje pradinėje mokykloje. Paskui, užtarus Biržų evangelikų reformatų bažnyčios dvasininkui, klebonui Konstantinui Mačiulskiui, kuriam reikėjo vargonininko, ir grafui Jonui Tiškevičiui paleidus iš baudžiavos, 1862 m. įstojo į Kėdainių reformatų gimnaziją, ten, be vargonininkavimo, mokėsi rusų kalbos, aritmetikos ir geografijos. Dėl dalies mokinių dalyvavimo 1863 m. sukilime 1864 m. gimnazija buvo uždaryta. Mokslus tęsė anksčiau Evangelikų reformatų sinodo išlaikomoje, o paskui suvalstybintoje Minsko gubernijos Slucko rusų gimnazijoje, kurioje reformatai išlaikė tam tikras teises. Toje klasikinėje gimnazijoje, be senovės kalbų, senovės literatūros, kultūros ir istorijos, dėstomų rusų kalba, lenkų kalba mokėsi ir reformatų tikėjimo. Tad puikiai mokėjo lenkų, rusų, graikų ir lotynų kalbas. 1869 m. baigęs mokyklą, iki 1873 m. Sankt Peterburgo imperatoriškojo universiteto Istorijos-filologijos institute studijavo filologiją, ten buvo ruošiami Rusijos gimnazijų mokytojai. Vėliau turėjo atidirbti Rusijos imperijos mokyklose mažiausiai šešerius metus, po pusantrų metų už kiekvienus studijų metus. 1873–94 m. dirbo graikų ir lotynų kalbų mokytoju Aleksandro imperatoriškoje gimnazijoje Sumuose, Ukrainoje. Tuo laiku rašė edukacinės tematikos eilėraščius ir straipsnius apie lietuvių literatūros istoriją. 1881 m. tapo prieš dvejus metus įsteigtos Tilžės lietuvių literatūros draugijos nariu, tai draugijai siuntė lietuvių liaudies dainas, savo paties užrašytas Biržų apylinkėse.  1884 m. debiutavo kaip vertėjas, iš lenkų kalbos išleidęs savo verstų Adomo Mickevičiaus ir Władyslawo Syrokomlės eilėraščių knygelę Lietuviszkas sziupinis isz svetimu skanskoniu ant naudos broliams Lietuviams pataisitas. Bendradarbiavo su žurnalu „Aušra” (1884–86), evangelikų reformatų periodiniu leidiniu „Pasiuntinys” (1911–13) ir „Biržų kalendorius” (1911–15). 1894 m. išėjęs į pensiją ir grįžęs į Lietuvą apsigyveno Biržuose. Ten prie evangelikų reformatų bažnyčios organizavo chorą, kuriam pats ir vadovavo. Buvo vienas iš tenykštės spaustuvės įsteigėjų ir dalininkas. 1907 m. tapo tikruoju Lietuvių mokslo draugijos nariu. Mirė 1915 m. lapkričio 19 d. Biržuose; palaidotas gimtųjų Mažutiškių kapinėse. Už pedagoginį darbą buvo apdovanotas 3 laipsnio Šv. Stanislovo ordinu (1881), 3 laipsnio Šv. Onos ordinu (1884),  2 laipsnio Šv. Stanislovo ordinu (1891). 

Vertėjo archyvas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, dalis jo Vilniaus universiteto bibliotekoje.