DABUŠIS Stasys

1898-1974

Pseudonimy: Vilkanastrys; Vilkanistrų Stasys.

Językoznawca, tłumacz.

Urodzony 5 czerwca 1898 we wsi Vilkanastrai (gmina Lejpuny, obecnie Leipalingis) w pobliżu Druskienik, w dawnym okręgu sejneńskim, w litewskiej rodzinie chłopskiej; syn Dabušisa (imię ojca nieznane) i Mariji z domu Asadauskaitė. W wieku 5 lat nauczył się czytać w trzech językach, w tym po polsku. Uczył się w rosyjskiej szkole początkowej najpierw w Meteliai (1908), później w Lejpunach (1909-10), a następnie w trzyklasowej szkole podstawowej w Sejnach (1911-14) i w gimnazjum męskim w Wilnie (1914-15). W Wilnie dodatkowo uczył się prywatnie języka łacińskiego i francuskiego. Po ewakuacji szkoły w głąb Rosji w 1915 kontynuował naukę w klasie V w Gimnazjum Męskim im. M. Yčasa w Woroneżu (Gimnazjum Męskie im. M. Yčasa w Woroneżu), gdzie język litewski był jednym z przedmiotów nauczania. Wkrótce został osobistym sekretarzem swego nauczyciela Jonasa Jablonskisa, późniejszego językoznawcy, profesora akademickiego. W latach 1917-18 współredagował uczniowski katolicki miesięcznik Ateities Spinduliai i tygodnik Lietuvos Aidas, publikował teksty publicystyczne i recenzje. We współpracy z nauczycielami gimnazjum  Litwinami Juozasem Balčikonisem i Petrasem Būtėnasem podejmował próby tłumaczenia baśni Hansa Christiana Andersena i Wilhelma Hauffa na litewski. Po powrocie na Litwę w 1918 był krótko redaktorem językowym w wileńskim wydawnictwie podręczników litewskich. W latach 1918-19 gromadził litewskie pieśni ludowe z regionu Dzukii. W 1919 został zatrudniony w Biurze Prasowym w Kownie (Biuro Prasowe w Kownie) i współpracował z litewską prasą codzienną (m.in. Lietuva, Lietuvos Aidas, Rytas, Tautos Balsas). W 1919-20 był redaktorem gazety Ateitis . W 1920-21 uczył się na Wyższych Kursach w Kownie (Wyższe Kursy w Kownie), a w 1921-22 studiował filologię litewską na tamtejszym Uniwersytecie Litewskim (Uniwersytet Litewski w Kownie), ale prawdopodobnie studiów nie ukończył. Pod wpływem profesora Kazimierasa Būgi zaczął interesować się akcentologią i leksykografią oraz gromadzić materiały do słownika współczesnego języka litewskiego. W 1923-24 przygotowywał słownik rosyjsko-litewski i litewsko-rosyjski, który pozostał w rękopisie. Po ukończeniu studiów podjął pracę w Kownie, w Komisji do spraw wydawania podręczników przy Ministerstwie Oświaty Republiki Litewskiej (Komisja do spraw wydawania podręczników przy Ministerstwie Oświaty Republiki Litewskiej). Na prośbę Kazysa Puidy w 1923 redagował jego litewski przekład powieści Marii Rodziewiczówny Dewajtis. Później, w 1930, redagował  również litewski przekład powieści Elizy Orzeszkowej Meir Ezofowicz (autor tłumaczenia H.D. Žilevičius). Tłumaczył z języka rosyjskiego (utwory Antoniego Czechowa, Michaiła Sałdykowa-Szczedrina, Mikołaja Gogola, Ilii Erenburga, Władimira Sołowjowa i in.) i polskiego. W 1923 ożenił się, ale małżeństwo po roku rozpadło się. W 1924 zaczął tłumaczyć nowele Elizy Orzeszkowej, większość z nich została wydana w 1927-29. W rękopisie pozostał m.in. przekład jej noweli Wielki. W 1927-38 pracował ponownie w Komisji do spraw wydawania podręczników przy Ministerstwie Oświaty Republiki Litewskiej.  Następnie był nauczycielem w szkole w Kriūkai w okręgu mariampolskim (Szkoła Podstawowa w Kriūkai (rejon Szaki, okręg Mariampol)). Około 1930 ożenił się po raz drugi. Z małżeństwa z Sofiją Dabušienė (nazwisko panieńskie nieznane) miał syna Cezariusa (ur. 1933). Wraz z żoną Sofiją tłumaczył prozę Elizy Orzeszkowej. Prawdopodobnie z myślą o swoim synu w 1935 wydał zbiór bajek różnych narodów pt. Vaikų pasaulis (Świat dzieci), w którym znalazła się przeróbka baśni Marii Konopnickiej O krasnoludkach i sierotce Marysi, pt. Viena nykštukų, lapės ir žmonių apysaka (Krótka historia o krasnoludkach, lisie i ludziach). Krótko pracował w szkole podstawowej w Kriūkai (rejon Szaki, okręg Mariampol). W 1941 został aresztowany przez władze sowieckie i zesłany do obozu pracy w Republice Komi, gdzie przebywał kilka lat. Po powrocie na Litwę, od 1947, pracował w Wilnie jako redaktor językowy w Wydawnictwie Państwowym Litewskiej SRR przy Radzie Komisarzy Ludowych (Wydawnictwo Państwowe Litewskie SRR przy Radzie Komisarzy Ludowych). Zajmował się pracą naukową i popularnonaukową. Napisał ponad 200 artykułów z dziedziny językoznawstwa, głównie stylistyki i ortografii języka litewskiego. Należał do Komisji do spraw litewskiej terminologii językoznawczej (Komisja do spraw litewskiej terminologii językoznawczej). Powrócił do pracy translatorskiej, ale tłumaczył tylko z rosyjskiego. Pod koniec życia stracił wzrok. Zmarł 2 listopada 1974 w miejscowości Seirijai (lub w Wilnie), pochowany na cmentarzu w Leipalingis (okręg Łoździeje). Fragment dziennika tłumacza (1924) oraz jego listy do J. Tumasa (1923-28) i A. Dambrauskasa (1923-33) znajdują się w Bibliotece Uniwersytetu Wileńskiego. Listy do V. Sirijos Giry (1947-63) i V. Mykolaitisa-Putinasa (1953) oraz dwa wierszowane listy do A. Žukauskasa (1948-49) – w Bibliotece Litewskiej Akademii Nauk im. Wróblewskich w Wilnie. 

TWÓRCZOŚĆ PRZEKŁADOWA Z JĘZYKA POLSKIEGO

1. E. Ožeškienė: Raštai. [Nowele]. [T. 1-2]. Vertė S. Dabušis. Kaunas-Mariampolė: Dirva 1927-1929, 132 + 196 s. ir portr. 

Tytuły oryginałów opowiadań E. Orzeszkowej: [T. 1]: A...B...C... ; Dobra pani; Pani  Dutkowa; W grobie etruskim. – [T. 2]: Posucha [w litewskim przekładzie: Szczęśliwa]; Zagadka; Gedali; Ogniwa; Excelsior; Z myśli wieczornych.

Zawartość:  [T. 1]: Buitraštis ir keturios apysakaitės: A...B...C...; Geroji poniutė; Ponia Luputienė; Etruskų kape. – [T. 2]: Laiminga [w polskim oryginale: Posucha]; Mįslė; Gedalis; Grandys; Excelsior; Iš vakaro minčių.

Recenzje: 

1. P. BŪTĖNAS: Ožeškienės raštai  1927 m. (Naujos knygos). „Panevėžio Balsas”, Poniewież 1927 nr 20; Ožeškienės raštai  1927 m. (Naujos knygos). „Panevėžio Balsas”, Poniewież 1929 nr 42. 

2. K. GELVAINIS: Ožeškienė raštai. „Kultūra”, Szawle 1927 nr 7-8. 

3. J. SUŽIEDĖLIS: Dabušio versti Ožeškienės apsakymai. „Rytas”, Kowno 1927 nr 121. 

4. V. BIČIŪNAS: Ožeškienės raštai. „Rytas”, Kowno 1929  nr 52. 

5. [b.a.]: Ožeškienės raštai. „Židinys”, Kowno 1930 nr 2. 

2. [J. Ochoravičius] Mohortas ir [K. Šaniavskis] Junoša: Laiškai būsimajai sužadėtinei ir svetimai žmonai. [Listy]. Su Ješkes-Chojinskio prakalba. Išvertė ir išleido S. ir S. Dabušiai. Kaunas: [b.w.] 1930, 151 s.  

Oryginał: [J. Ochorowicz] J. Mohort i [K. Szaniawski] Junosza: Listy: Do przyszłej narzeczonej i Do obcej żony.  

3. E. Ožeškienė. Paskutinė meilė. Apysaka sugebantiems giliai jausti ir protauti. [T.1]. Išvertė ir išleido S. ir S. Dabušiai; [T. 2]. Išvertė S. Dabušienė. Kaunas: Raidė 1931, 1932, 254 + 254 s. Wydanie następne pt. Paskutinė meilė. Romanas. T. 1-2. Iš lenkų kalbos vertė S. Dabušienė ir S. Dabušis. 2-asis leidinys. Kaunas: Spindulys 1995, 248 s. 

Oryginał: E. Orzeszkowa: Ostatnia miłość. 

Recenzje:

1. J. SUŽIEDĖLIS: Paskutinė meilė. „Naujoji Romuva”, Kowno 1931 nr 9. 

2. Z. SAMANIUS: E. Ožeškienės „Paskutinė meilė”. „Židinys”, Kowno 1932 nr 8-9.

3. E. RADZIKAUSKAS (L. GIRA): Paskutinė meilė. „Lietuvos Aidas”, Kowno 1932 nr 27.

4. M. BRIDIŠKIS: Ožeškienės „Paskutinė meilė”. Sofijos ir Stasio Dabušių vertimas. „Ateitis”, Kowno 1933 nr 6-7. 

OPRACOWANIA OGÓLNE (wybór)

SŁOWNIKI I ENCYKLOPEDIE

1. Hasło w: Lietuviškoji enciklopedija. T. 5. Kaunas 1937. 

2.  Hasło w: Lietuvių enciklopedija. T. 4. Boston 1954. 

3. V. VANAGAS: W: Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius 1996. 

4. J. LAURUŠAS: W: Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius 2001. 

5. A. SABALIAUSKAS: W: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 4. Vilnius 2003.

6. Hasło w: Lietuva. T. 2. Biografijos. Vilnius 2010. 

OMÓWIENIA

1. [b.a.]: Dabušių Stasys sukakus 20 metų jo literatūros darbo. „Trimitas”, Kowno 1937 nr  52.

2. L. GIRA: Apie knygas ir dėl knygų. Stasio Dabušio mokslo populiarizacijos knygos. „Literatūros naujienos”, Kowno 1937 nr 37.

3. [b.a.]: Kalbininko rašytojo Stasio Dabušio 20-mečių metų darbo sukaktuvės. „Lietuvos žinios”, Wilno 1938 nr 71.

4. P. KVIETKAUSKAS: Kalbininko S. Dabušio 40 m. amžiaus sukaktuvės. „Naujas pasaulis”, Kowno 1938 nr 17. 

5. K. PIETREK: Nasz przyjaciel w Kownie. St. Dabuszys, znakomity językoznawca i tłumacz. „Polonia” 1938 nr 4855.

1898–1974

Pseudonimai: Vilkanastrys; Vilkanistrų Stasys.

Kalbininkas, vertėjas. 

Gimė 1898 m. birželio 5 d. Vilkanastrų kaime (Leipūnų, dabar Leipalingio, valsčiuje), netoli Druskininkų, senajame Seinų paviete, lietuvių valstiečių šeimoje; Dabušio (tėvo vardas nežinomas) ir Marijos, mergautine pavarde Asadauskaitė, sūnus. Būdamas 5 metų išmoko skaityti trimis kalbomis, tarp jų ir lenkiškai. Mokėsi rusiškoje pradinėje mokykloje iš pradžių Meteliuose (1908), paskui Leipūnuose  (1909–10), o vėliau trijų klasių Seinų pagrindinėje mokykloje (1911–14) ir Vilniaus berniukų gimnazijoje (1914–15). Vilniuje papildomai ėmė privačias lotynų ir prancūzų kalbų pamokas. 1915 m., kai mokykla evakavosi į Rusijos gilumą, mokslus tęsė Voroneže, penktoje M. Yčo berniukų gimnazijos klasėje, kur vienas iš dėstomų dalykų buvo lietuvių kalba. Netrukus tapo asmeniniu savo mokytojo Jono Jablonskio, universiteto profesoriaus, vėliau tapusio kalbininku, sekretoriumi.  1917–18 m. vienas iš mokinių katalikiško mėnraščio „Ateities Spinduliai” ir savaitraščio „Lietuvos Balsas“ redaktorių, spausdino publicistinius tekstus ir recenzijas. Kartu su gimnazijos mokytojais, lietuviais J. Balčikoniu ir P. Būtėnu, į lietuvių kalbą vertė Hanso Kristiano Anderseno ir Wilhelmo Haufo pasakas. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, Vilniaus lietuviškų vadovėlių leidykloje trumpai dirbo kalbos redaktoriumi. 1918–19 m. Dzūkijos regione rinko liaudies dainas. 1919 m. buvo pakviestas dirbti į Kauno spaudos biurą ir bendradarbiavo su lietuviškais dienraščiais (tarp jų su „Lietuva“, „Lietuvos Aidu“, „Rytu“, „Tautos Balsu“). 1919–20 dirbo laikraščio „Ateitis“ redaktoriumi. 1920–21 mokėsi Kauno Aukštuosiuose kursuose, tuometiniame Lietuvos universitete studijavo lietuvių filologiją, bet atrodo, studijų nebaigė. Profesoriaus Kazimiero Būgos įtakoje susidomėjo akcentologija ir leksikografija, ėmė kaupti medžiagą tuometinės lietuvių kalbos žodynui. 1923–24 m. parengė rusų-lietuvių ir lietuvių-rusų kalbų žodyną, kuris taip ir nebuvo išleistas. Baigęs studijas dirbo Kaune, Vadovėlių leidimo komisijoje prie Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos. Kazio Puidos prašymu 1923 m. redagavo jo išverstą Marijos Rodziewiczównos romaną Dievaitis (Dewajtis) Vėliau,  1930 m., redagavo į lietuvių kalbą išverstą Elizos Orzeszkowos romaną Mejeris Ezofovičius (Meir Ezofowicz) (vertė H. D. Žilevičius). Vertė iš rusų (Antono Čechovo, Michailo Saltykovo-Ščedrino, Nikolajaus Gogolio, Iljos Erenburgo, Vladimiro Solovjovo ir kt. kūrinius) ir lenkų kalbų. 1923 m. vedė, bet po metų santuoka iširo. 1924 m. pradėjo versti Elizos Orzeszkowos apsakymus, kurių didžioji dalis buvo išleista 1927–29 m. Tarp neišspausdintų liko apsakymas Didelis (Wielki). 1927–38 m.  vėl dirbo Vadovėlių leidimo komisijoje prie Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos. Vėliau dirbo mokytoju Kriūkų mokykloje (Marijampolės rajonas). Apie 1930 m. vedė antrą kartą. Santuokoje su Sofija Dabušiene (mergautinė pavardė nežinoma) turėjo sūnų Cezarį (g. 1933). Kartu su žmona Sofija vertė Elizos Orzeszkowos prozą. Veikiausiai galvodamas apie savo sūnų 1935 m. išleido įvairių tautų pasakų rinkinį Vaikų pasaulis , kuriame atsidūrė ir perdirbta  Marijos Konopnickos pasaka Apie nykštukus ir našlaitę Marysią (O krasnoludkach i sierotce Marysi), lietuviškai ji vadinosi Viena nykštukų, lapės ir žmonių apysaka. Trumpai padirbėjo pagrindinėje Kriūkų mokykloje (Šakių rajonas, Marijampolės valsčius). 1941 m. buvo sovietų valdžios suimtas ir išsiųstas į lagerį Komi respublikoje, ten praleido kelerius metus. Grįžęs į Lietuvą nuo 1947 m. dirbo Vilniuje, kalbos redaktoriumi Lietuvos SSR Valstybinėje leidykloje prie Liaudies komisarų tarybos. Užsiėmė moksliniu ir mokslo populiarinimo darbu. Parašė daugiau nei 200 straipsnių kalbotyros klausimais, daugiausia stilistikos ir lietuvių kalbos ortografijos. Lietuvių terminologijos komisijos narys. Grįžo prie vertimų, bet vertė tik iš rusų kalbos. Gyvenimo pabaigoje prarado regėjimą. Mirė 1974 m. lapkričio 2 d. Seirijuose (arba Vilniuje), palaidotas Leipalingio kapinėse. Vertėjo dienoraščio fragmentas (1924), jo laiškai J. Tumui (1923–28) ir A. Dambrauskui (1923–33) saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Laiškai V. Sirijos Girai (1947–63) ir V. Mykolaičiui-Putinui (1953), taip pat du eiliuoti laiškai A. Žukauskui (1948–49) – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje.